Projektai MANO KIEMAS ir JĖGOS VIETOS

MANO KIEMAS

“Mano kiemas”  - televizinis projektas, pasakojantis apie miestų mikrorajonus. Savotiškus “miesto miestelius”: senamiesčius, kur traukia turistai ar pramogų ieškotojai, naujamiesčius, kuriuose dirbama ir miegamuosius rajonus, į kuriuos grįžtama. Prieš pareinant namo daugelis dar užsuka į krautuvėlę kur Milda patars kurios daržovės  šviežesnės, į kepyklėlę sūrio lazdelių prie vyno, į kirpyklą pas Dalytę ar palieka vaikų batus apsiūti Romukui...

“Mano kiemas” yra erdvė, kurioje vedžiojame šunį, einame pasivaikščioti, baramės su kaimynais dėl amžinai veikiančios automobilio signalizacijos, nešame šiukšles, skundžiamės, kad kažkas amžinai kažką gręžia, sėdime su kaimynais kieme ant suolelio, sodiname darželius po balkonais...

“Mano kiemas” kalbasi su miestelėnais – architektais, menininkais, valdininkais, gydytojais, senais gyventojais, kaimynais ir praeiviais.

Laidos koncepcija kažkada atėjo į galvą Ryčiui Zemkauskui, kuriant “Alchemijos” laidas. “Pagalvojau, kad Lietuva galiausiai susikraustė į miestus ir čia susikūrė savo bendruomenes. Kai kurios jų, kaip Vilniaus Užupis ar Kauno Šančiai, labai ryškios ir charakteringos. Šančiai net turi savo dialektą. Kai kurios ramios ir ne iškart pastebimos. Bet visur yra istorijų, kurias verta papasakoti”.

Rytis tapo šios laidos prodiuseriu, o taip pat pats sukūrė dvi serijas: Vilnius. Žvėrynas,  ir Vilnius. Užupis.

Pasakoti kitų miestų istorijas ir kalbėtis su žmonėmis ėmėsi žurnalistė Jurgita Pridotkaitė ir operatorius Gvidas Kovėra. Visą vasarą ir rudenį jie keliavo po Lietuvą.

Ir dar vienas visiškai išskirtinis šios laidos bruožas. “Mano kiemo” laidoje garsūs ir ne tokie garsūs Lietuvos muzikantai trumpam tapo gatvės muzikantais. Ar... savo kiemo muzikantais. Nuo Lino Adomaičio iki Domanto Razausko ar violončelininko Sauliaus Bartulio.

Interviu su žurnaliste Jurgita Pridotkaite:

1.Ką tau reiškia tavo kiemas? Kas kieme yra svarbiausia, be ko kiemas
nebus kiemas?

Kazkas artimo ir jaukaus, ir kiekvienam savaip, kaip koks „sekretas“, uzkastas vaikystėje. Ir būtinai – džiūstantys skalbiniai ir  gėlių darželis, ir kaimynė, visada pastebinti kas su kuo ateina ar išeina.

2 Kiek kilometru nuvaziavote filmuodami? Kur teko pabuti?

Kiek čia tos Lietuvos…Reiktų paskaičiuot – gal 1500 ar 2000.

Pirmiausia Panevėžy, po to – Šiauliuose, Klaipėda ir Alytuje, o Kaunas ir Vilnius išfilmuotas net iš kelių pusių...  O kur dar Elektrėnai...čia vaikštinėjau pirmą kartą. Neįtikėtinos miesto erdvės ir labai šilti žmonės.

3. Koks isimintiniausias ivykis buvo filmuojant?

Net nežinau, kiekvieną kartą parsiveždavom ką nors linksmo, malonaus ir netikėto. Įdomu pats mūsų statusas – tarsi keliauji į svečius, bet į namus neužeini – svečiuojiesi kieme, miesto ar gyvenamojo rajono…

4. Kokius zmones sutikai? Papasakok apie kai kuriuos.

Panevėžy – labai išpuoselėti kiemuose gėlių darželiai, gėles balkone augina net vyriausia miesto architektė – tikrai žavu...

Elektrėnuose – nustebino miestiečių šypsenos –suprantama, ten žmonės neišlepę nuo dėmesio…Netgi striukę padovanojo – tą dieną Elektrėnuoselijo…

Kaune – Šančių rajonas įsirėžė atmintin… Ir ne tik fantastiškas menininkų projektas, pastatyti rajono centre pripučiamą muziejų, kuriame vykdavo ir karstos diskusijos, ir vaidinimai,- tiesiog paprasti šio rajono žmonės. Štai vaikštom siauromis Šančių gatvelėmis – tuo metu žydėjo liepos ir žmonės arba ravėjo savo darželius,arba kaupė bulves, kurias sodindavo tame pačiame gėlyne. Ir mums besistebint keistomis gėlių ir bulvių kompozicijomis, pasilabinom su vietiniu šančiškiu. .Jis maloniai paprašė minutėlės ir dingo savo kieme, kai grįžo – vilkėjomarškiniais, net kaklaraištį pasirišo…

5. Ar turime Lietuvoje miesto kultura? Kaip ji atrodo?

Turime, Vienur alsuojančią asfaltu, kitur – gėlėmis.Gal kiek kaimiškaį toji kultūra, bet tuo reikėtų ir džiaugtis. Nebūtinaikiemas turi kvepėti asfaltu.

Supratau, kad Lietuvoje gero tono ženklas – pagirti gėlių darželį, ir nesvarbu, kad jame auga bulvės.

JĖGOS VIETOS

„Jėgos vietos“ yra septynių serijų televizinis dokumentinis projektas, kuriame etnologai, baltų kultūros ir religijos tyrinėtojai, istorikai pasakoja apie ypatingas mūsų krašto vietas, turinčias reikšmę istorijos, religijotyros, baltistikos, etnologijos mokslui.

 Mokslininkai kalba apie rimtus atradimus, o kartu prisimena ir savo asmenines patirtis. “Jėgos vietos” yra pirmoji televizijos laida, kur apie vaiduoklius pasakos istorijos profesorius ar naktinį košmarą kasinėjimų vietoje prisimins žymus archeologas, mokslų daktaras.

 Visa tai – prieskoniai laidoje, kuri kalba apie svarbiausius senosios baltų kultūros  ir religijos aspektus. Piliakalniai, Alkai, Šventaragiai, paleoastronominės stebyklos, povandeninės gyvenvietės – mūsų protėvių pasaulis buvo įvairus ir turtingas. Daugelis turtų jau prarasta, kai kuriuos iš mūsų atėmė, tačiau kai ką dar pavyksta atkurti ir sugražinti teisėton vieton.  Tarsi Vilniaus Gedimino kalnas, kuris, iškirtus medžius ir krūmus, atsivėrė visa savo didybe.

“Jėgos vietos” yra bandymas kalbėti apie mūsų atmintį. Kuriant šį projektą, buvo sukurta jungtinė kultūros laidų ir televizinės publicistikos komanda. Ciklo idėjos autorius  R.Zemkauskas, redaktorė J.Pridotkaitė.

 Lankydamiesi jėgos vietose, išgirsime ir tikrą pagonišką sunkųjį roką. “Jėgos vietų” projekto idėją neblogai susumuoja ši ištrauka grupės “Obtest” dainos “Apeigos”:

 

Tiesiai į dangų krinta iš rankų,

 

Tik nespėja akis sužiūrėt…

 

Kyla it liepsnos užkeikimai ir burtai,


 

Tylomis tolimos praeities…